BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Iš serijos “Pasidaryk pats”

2012-04-07 parašė nextman

Ši istorija galėjo nutikti bet kur - ne tik Amerikoje. Bet tai jokiu būdu nesumenkina jos didaktinės vertės. Kaip tikriausiai žinot, nusipirkau Linkolną. Seną. Bet gerą. Vietinė močiutė su juo pastarąją disetką metų važinėjo iš savo kaimo į bažnyčią ir į mall‘ą (didelė krautuvė). Bet amžius daro savo ir dėl suprastėjusio regėjimo teko Linkolną į Autopliusą įdėti. Taip jis pas mane ir atsidūrė.

Mašina Modesto metų - 1986 ir, sakyčiau, panašiai išsilaikius. Stogas gal net mažiau brandos paliestas. Smagiausia, kad Linkonas vienas paskutiniųjų modelių, vertų tapti Stasio Brundzos muziejaus eksponatu. Vėlesni amerikietiški modeliai nebeturi nei šarmo, nei įdomūs iš techninės pusės - jie ten vėliau vien opelius gamino.

Mašina nuo pat pradžių turėjo vieną niuansėlį - priekinis langas aprasodavo aušinimo skysčiu*. Taigi, nelabai matėsi, kur važiuoti. Aš tai kaip ir įpratęs „prasikirtus eketę” žiemą Lietuvoje važinėti, bet va keleiviai labai nejaukiai jausdavosi. Žodžiu, užsukau į vietinį šūdinai atrodantį servisą (su viltimi, kad bus pigiau). Dėdė su ūsais atsidarė kompiuterinę programą, suvedė simptomus ir sako, 6,5 valandos darbo, nes reikia priekinę panelę išrinkti. Iškart supratau, kad tas skaičius nieko gero nežada. Sako: „800 dolerių”. Sakau: „Čia lygiai tiek, kiek aš už visą Linkolną mokėjau.” Labai jau netaktas dabar būtų antra tiek už pečiuką pakloti. Gal yra kitų variantų? Dėdė pasikrapštė ūsus: „galime jį už 120 dolerių atjungti, bet tuomet nešildys salono”. Ties šiais jo žodžiais ir mano kraujo spaudimas susitvarkė. Sako: „matai tas dvi šlangeles? Reikia jas nupjauti ir tarpusavyje sujungti. Atvažiuok X dieną ir mes tau viską sutvarkysim.” „Oi dėkui dėkui, BŪTINAI X dieną atvažiuosiu…” tariau ir iškart nudūmiau į „Senukus”. How hard can it be (kas čia tokio sudėtingo) pačiam sujungti dvi šlangeles?

Aišku projektas buvo daromas pačiu netinkamiausiu momentu - prieš ilgai lauktą kelionę į Kovo 11-osios minėjimą San Franciske (su poezijos skaitymu, šokių kolektyvais, šaltibarščiais ir balandėliais). Po keletos valandų darbo, rusiškų keiksmažodžių ir periodinio lakstymo į „Senukus” (vis kokio tai įrankio trūkdavo), projektas buvo baigtas. Pasidabinau ir į kelionę. Kaip jau tikriausia supratot, po 5 kilometrų iš po kapoto pasirodė dūmai ir teko sustoti bei šiaip ne taip grįžti atgal.

Bet lietuviško užsispyrimo dėka po keletos papildomų valandų, rusiškų keiksmažodžių ir vizitų į “Senukus” mašina šiaip ne taip buvo sutaisyta. Apibendrinant, buvo praleista galimybė susipažinti su San Francisko lietuvių bendruomene. Be to, projektas kaštavo 80 dolerių (įrankiai, aušinimo skystis, raminamieji) ir atėmė kokias 4-5 valandas laiko. Blogiausia, kad garantinį lapą išsirašiau pats tai ir liko ta nepasitikėjimo gaidelė. Todėl dabar važiuodamas kartu vežuosi ir įrankius, atsargines dalis bei kas 10 minučių vis žvilgteliu į variklio temperatūros rodyklę.

Istorijos moralas. Padirbėkite nuoširdžiau savo darbe, uždirbkite daugiau pinigų ir patys nekiškite nagų prie mašinos. Na nebent vaikystėje dažnai skaitėte „Ūkininko patarėją”.

*Paaiškinimas inžinieriams ir James May fanams: variklio aušinimo skystis prateka per pečiuką, kuris savo ruoštu šildo orą, pučiamą į automobilio saloną. Todėl žiemą, užvedus mašinuką, tenka pakentėti, kol į saloną pradeda pūsti šilumą. Pirmiausia turi įšilti variklis, tuomet aušindamas variklį įkaista aušinimo skystis ir tik tuomet pastarasis įkaitina pečiuką. Mano atveju, dėl kokios nors sudūlėjusios tarpinės aušinimo skystis iš savo vamzdžio prasiskverbdavo į ortakį per kurį būdavo įpučiamas į saloną.

Rodyk draugams

Made in China kalnai

2011-11-18 parašė nextman

Vieną gražią dieną prisiminiau, kad man labai patinka kalnai ir jog įkopiau į Monblaną (skirtingai nuo kai kuriu, ane Mykantai?). Be to, labai norėjosi atitrūkti nuo nesibaigiančio miesto šurmulio, begalybės žmonių, triukšmo, kvapų ir pabūti žmogaus nepaliestoje gamtoje.

.
Žodžiu, patraukėme į Geltonuosius kalnus, kurie įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą ir yra tik 5 valandos kelio nuo Šanchajaus. Jų aukštis yra netoli 2000 metrų (panašiai kaip Slovakijos Tatrų), tai galvojau bus puikus pasivaikščiojimas. Sėdėdamas traukinyje mačiau, kaip apsistosime jaukiame kalnų miestuke (ale Italijos Canazei) ir vakare žvelgdami į kalnų didybę gurkšnosime vyną viešbutuko terasoje. Žodžiu, turėjo būti visiškas šokoladas.

.
Iš patirties žinojom, kad kartais organizacinių klausimų derinimas su kinais yra užknisantis ir varginantis darbas. Čia kaip su čiurbanais lietuviškame autoservise: niekada iš pirmo karto už sutartą kainą gerai nepadaro. Tokiais atvejais gelbsti pagalba iš salės. Taigi, paklausėm vokiečių - juk pas juos viskas tvarkinga, išplauta ir kvepia. Taip patekome į Mister Hu, nediduko, bet talkovo kino globą. Pastarasis kalnų miestuke turi hostelį pavadinimu „Mister Hu Hostel” ir organizuoja keliones užsieniečiams, nes vietoj darbo stovyklos jaunystėje neblogai pramoko anglų kalbą.

.
Atvykome naktį, bet ir tamsoje galima buvo įžvelgti, kad miestukas yra labiau Kirtimai nei Canazei. Bet nėr ko nusiminti - juk mūsų laukia kalnai! Deja, kaip paaiškėjo ryte, nuo jų mus skiria 230 tugrikų (apie 90 lt). Ne, čia ne už keltuvą. Čia už tai, kad tave pro tvorą prileistų prie kalnų. Keltuvas atskirai apmokestintas. Į viršų kėlėmės su ašarom akyse.

.
Oras buvo nuostabus ir smagiai pasivaikščiojome gamtoje. Vaizdai - verti UNESCO vardo. Tik reikia žvilgsnį sufokusuoti į vidutinį ir didelį nuotolį, nes arti akis bado kinų nesąmonės. Pvz., į kalnų viršų nėra kelio. Viskas užkeliama keltuvu ir ant vergų pečių nunešama iki vietos. Tai nesutrukdo ant kalno vykdyti betoninio monstro statybų. Ar teko ant kalno viršūnės matyti krepšinio aikštelę? Policijos skyrius manęs nestebina, bet ar tikrai ten reikia banko ir pašto? Turistai vaikšto tik akmenimis ir betonu grįstais aptvertais takais. Visur (ir ant pačios viršūnės!) pilna vaizdo kamerų. Neprimena Akropolio?

.
Bent jau kinai tikrai atrodo kaip išsirengę į shopingą: su maximos maišais, LV krepšiais, kostiumais, aukštakulniais bateliais ir t.t. Blogiausia, kad jų ten kaip per išpardavimą. Laiks nuo laiko tekdavo eilutėje prie vaizdų nuotraukoms atstovėti.

.
Grįžtant sugalvojom kinams atkeršyti - neimti keltuvo ir pėsčiomis nusileisti nuo kalno. Kad būtų patogiau, kinai įrengė laiptus žemyn su maždaug 95688 stačiais laipteliais. Baigėm tamsoje prožektoriuku apšviesdami laiptus ir ašaras akyse.

.
O šiaip tai kelionė patiko: gražu ir bronchams sveika. Beje, per visą laiką Mister Hu mūsų nei karto neapgavo. Tiesa, buvo paslėpęs kondicionieriaus pultelius, kad žiemą nešildytume kambarių. Ir vėliau žiūrėjo tokiom mažom ir labai liūdnom akim mums tuos pultelius tiesdamas.

Rodyk draugams

Kinijoje viskas žiauriai kitaip, arba Vladimiro nuotykiai Šanchajuje

2011-10-05 parašė nextman

Kartą už jūrų marių….išlipau iš lėktuvo Šanchajaus oro uoste. Taip, artimiausi įrašai bus šia tema, nes Azijoje svečiuosiuos iki metų galo. Pirmiausia norėčiau supažindinti jus su aplinka ir pagrindiniais herojais.  

1. Klimatas (žinot, senam bronchitčikui tai bene svarbiausias klausimas). Esmė, kad labai drėgna. Atrodo, kad dievas (arba Mao) įjungė vieną didelę pirtį. Išlipus iš lėktuvo atrodė, kad neturi kuo kvėpuoti (nekalbant jau apie prakaitavimą). 

2. Mao - tai visur esanti ir viską apimanti nematoma jėga.  Lietuviškas analogas būtų bildukas. Tik Mao toks piktesnis.

3. Internetas. Prisimenat garbaus atminimo Borato frazę „in my country there is problem and that problem is transport” (mano šalyje yra problema ir tai yra transportas)? Kinijoje tai yra internetas. Toks vaizdas, kad Mao interneto laidą leidžia per Brita filtrą (taip iš tikrųjų ir yra). Interneto cenzūros departamente dirba viso labo 30 000 žmogeliukų, kurie savo mažytėm rankutėm iškrapšto visas netinkamas mano užklausas. Blogiausia yra su Google. O pasaulis be Google tai kaip olandiški atrakcionai be centrifūgos.  Žodžiu labai liūdna. Nuo dabar nebežiūriu kreivai į Lietuvos pareigūnų pagyras apie sparčiausią pasaulyje internetą.

4. Kinų pasakos ir mitai. Atvažiavau čia galvodamas, kad Kinijoje viskas pigu ir už dolerį čia bus galima padoriai supermarkete apsipirkti ir dar liks ant rikšos grįžti namo. Juk jeigu Maximoje šūdiną virdulį galima nusipirkti už 20 litukų, tai Kinijoje jis kainuos maksimum 5 Litus. NOT. Žinokit, bet jų Maximose virduliai prasideda nuo 50 Litų. Tas pats ir su rūbais. Tiesa, gatvėje galima pigiai paimti Rolex‘ų ir LV krepšių. Gal reikės kažką nusipirkti - vis pigiau nei pas Gelažniką.

5. Maistas. Va chavkė tai čia pigi. Ypač, jei neieškai baltų staltiesių. Pvz., geras suši paprastoje kavinėje kainuoja $3. Iš gatvės kulinarijos meistrų padorią vakarienę galima nusipirkti ir už dolerį. Tik va su švara yra niuansų. Po mėnesio ėmiau vis dažniau McDonald‘s lankytis, nes čia bent nekyla klausimų kaip jie tą lėkštutę plovė prieš tau pateikdami. O šiaip tai stengiuosi gausiai naudoti pasaulyje pirmaujančią dezinfekcinę priemonę - dietinę kolą.

6. Kinų kultūra. Klaidingas žodžių derinys. Čia tas pats kaip „kosmopolitiškas Kaunas” arba „doras Zuokas”. Amerikiečiams sunku. Jie nepratę, kad į metro reikia įlipti nelaukiant, kol kiti išlips, arba, kad niekas nesišypso. Aš tai greitai prisitaikiau. Man net patinka, kad nereikia visiems šypsotos ir atsiprašinėti, jei tavo parduotuvės vežimėlio kelias kertasi su kažkieno kito trajektorija. Kinijoje viskas sprendžiama alkūnėmis, greičiu ir lojimu. Beje, kinai neįsižeidžia, dėl nemandagumo - čia tai įprasta. Buvimas čia man puiki galimybė prisiminti rusiškų - lietuviškų keiksmų įgūdžius. Daug lengviau išlaušti reikiamą intonaciją, nei bendraujant angliškai.

7. Saugumas. Mano suvokimu, Šanchajuje labai saugu. Aišku, čia ne be Mao pagalbos. Didžiausias pavojus yra vadinamasis scooter‘is (motoroleris). Jų čia pilna ir jiems negalioja jokios taisyklės. Blogiausia, kad dauguma jų elektriniai - tai turi akylai dairytis.  A, dar užvakar teko kišenvagį, kuris kėsinosi į mano piniginę, rusiškais keiksmažodžiais pabarti. Dar žiauriai nervuoja, kad visi bando apgauti. Pvz., sutari su čiurbanu, kad iš taško A į tašką B nuveš už 20 tugrikų. Pradėjus važiuoti dėl nenumatytų aplinkybių jis kainą staiga pakeičia 40. Tenka prašyti sustoti

8. Vytas. Čia naujas partner in crime (draugelis). Taip, lietuvių visur yra. O šiaip tai labai smagu, kad galima lietuviškai pačiauškėti.

9. Vladimiras - pagrindinis blogo veikėjas. Antagonistas. Jau gal kokie 10 kinų man sakė, kad aš jiems labai panašus į Vladimir Vladimirovičių. Vis dar svarstau ar čia yra kuo džiaugtis.

P.S.  Aš čia atvažiavau pagal mainų programą - keturis mėnesius pasimokyti Fudan‘e (čia labai geras kinų universitetas).

Rodyk draugams

Markas ir Redbull’ius

2011-08-13 parašė nextman

Pirma dalis: „Ir lenkas kartais teisus”

Prisiminiau neblogą istoriją iš darbo, tai galvoju būtų griekas nepasidalinti su ištikimais skaitytojais.  Žodžiu, vieną karštą ir niekuo neišskirtinę dieną mes su Marku (praktikantas, kuris nėra iš Harvardo)  plušėjome sau smagiai ofise. Kartu dalinamės vadinamąją dėžutę (cube) bei savo džiaugsmus ir rūpesčius. Tądien, po sočių pietų labai nesidirbo. Stenėjau, stenėjau savo krėsle, kol atsisukęs pamačiau, kad ir Markas kankinasi. „Redbuliaus?” - paklausiau. „Einam. Kitaip artimiausią valandą nepradėsime dirbti”. Nusipirkome, parsinešėme, gurkšnojame su malonumu ir po trupučiuką kimbam į darbus.

Tuomet iš gretimos dėžutės atsibeldė lenkas ir išdėstė pamokslą apie energetinių gėrimų žalą jaunam organizmui. Mes jį pasiuntėm verčiau pamokslauti per sekmadienio mišias. Po dešimties minučių staiga mane iš excelio karalystės atitraukė keisti garsai. Atsisuku, o Markas savo krėsle visas dreba ir tuo pačiu metu alpsta (keistas derinys). Pirma mintis - kažkur šlangelė užklinijo ir nepaduoda kuro į smegenis. Bet ką tokioje situacijoje daryti tai velnias žino. Paskambinom 911, o aš dar ledo atnešiau iš virtuvėlės. Bet jis greitai susitvarkė tai neprireikė ten jokių filmuose matytų širdies masažų ar dar blogiau.

Antra dalis: „Gelbėjimo operacija”

Pirmiausia prisistatė apsauga su vaistinėle. Apklausė mane, kas nutiko. Bet iš jų nulis tolko, nes supranta ne ką daugiau už mane. Prie Marko neprisilietė - bijo, kad po to jų nepaduotų į teismą, jei vdruk kas ne taip. Po minutės iš po žemių  ketvirtame ofiso aukšte išdygo mentas su dviračiu. Galvoju, jei ims dabar mus purtyt ir ieškot kokaino, tai bus bėdos, nes pas mane pilni stalčiai kramtomos tabokės. Apklausė mane, kas nutiko. Prie Marko neprisilietė - bijo, kad po to nepaduotų į teismą, jei kas ne taip. Dar dvi minutės ir kur buvus kur nebuvus atskuba gaisrininkų brigadėlė (4 vienetai). Apklausė mane. Prie Marko neprisilietė - bijo. Jau net mūsų dėžutės prieangiuose ankšta. Visi stovi - žiūri kaip Markas krėsle gaivaliojasi. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad jis tuomet jau su aplinka bendravo ir atrodė pusėtinai. Na ir pagaliau - greitoji pagalba. Taip, - vėl mane apklausė. Paguldė Marką ant neštuvų ir išsivežė į ligoninę. Mano supratimu, jis tuo metu jau galėjo po stadioną lakstyti. Bet vis teik paguldė ant neštuvų. O jei kas, tai po to paduos į teismą.

Epilogas

Likusią dienos dalį praleidau kolegoms pasakodamas, kas nutiko, kaip Markas vos nenumirė ir kaip mes jį ten gelbėjom (čia aišku, švelniai pagražinta). Paprastai beveik niekas iki mūsų kampinio bokso neužklysta. Bet tą dieną visi suko ir suko ratus vis užsukdami pasmalsauti. Beje, Markui nieko rimto nenutiko. Panašu, kad buvo dehidratacija. Dabar jis puikiai jaučiasi ir laimingai gyvena.

P.S. Kaip tikriausiai suprantat, šis atsitikimas nesutrukdė man tą dieną pabaigti mano Redbulių (antrą tądien).

Rodyk draugams

Trilogija apie vasaros atostogas: I dalis

2011-07-23 parašė nextman

Prisipažinkit, kad kai kurie iš jūsų kartais pagalvojat  ”oi kaip faina Tomazui - sėdi sau Kalifornijoje, medų laižo, o man kasdien čia tenka vargti nuo 8 iki bilekiek”? Pabandysime paneigti šią klaidingą hipotezę.  Bet pirma susitarkime dėl organizacinių reikalų (logistics). Jei iškart daug prirašysiu, tai rupūžės, neskaitysit. Tai aš vis po dalį įdėsiu, o gale sudėliosiu akcentėlius.

Pirma dalis: „Bilijonai”

Šią vasarą atlieku praktiką JAV pensijų fonde.  Mūsų valdomas turtas - niekingi 240 milijardų dolerov. Versle įprasta, kad visada turi lyginti savo rezultatus su konkurentų. Kitaip tariant, žiūrėti į rinkos benchmark (ale indeksą). Deja, mes dažnu atveju to negali daryti, nes dėl savo dydžio esame  benchmark. Aš darbuojuosi Private Equity (privataus kapitalo investicijų - vertimas tai kreivas) padalinyje. Nežinantiems paaiškinsiu, kad čia yra žiauriai cool. Turbūt finansų srityje Private Equity, įskaitant Venture Capital (tai irgi mano skyriaus kompetencija) yra pati įdomiausia sritis. Čia beveik taip pat krūta kaip kad marketinge dirbti alaus brand‘o vadovu.

 O viskas vyksta maždaug taip - nabagai Private Equity (PE) investicinių fondų valdytojai ateina pas mus kaulyti kapeikos, o mes arba “Yes”, arba “No”. Žvelgiam pasipūtę iš savo bokšto ketvirtame aukšte. Ir dar leidžiam sau visaip juos kankinti - pasisodiname vargšus ir valandų valandas tardome bei liepiame pildyti visokias anketas (šis procesas plačiau žinomas due dilligence vardu). Kur investuos, kiek investuos, kaip padidins įmonių vertę, kaip dalinsis ir t.t. Po to laiks nuo laiko numetam kam nors trupinėlį. Pvz., jei fondų valdytojas bando surinkti mažiau nei 300 milijonų dolerių iš pensijų fondų, tai su tokiais paprastai neprasidedame - kam čia šūdeliautis. Poros milijardų fondas - va čia kita kalba.

Ryškiausias PE veiklos  Lietuvoje pavyzdys - Bitė. Kažkada ji priklausė strateginiam investuotojui - danų TDC. Tais laikais visi gyveno “v sakolade” ir pinigų neskaičiavo. Chebra skrisdavo teambuildintis į Amsterdamus, Giedrius ofise kubietiškus cigarus daniškomis kronomis prisidegdavo. Tačiau vieną lietingą ir niūrią dieną danams kažkas susišvietė ir jie Bitę pardavė PE investuotojams - Mid-Europa Partners. Aišku, balius greitai baigėsi. Pastarųjų tikslas dažniausiai yra įmonę pertvarkyti, užauginti (arba atvirkščiai, - suskaldyti) ir parduoti brangiau nei pirko. Dalį pelno pasiima pensijų fondai (kurie PE fondams duoda kapitalą), bet ir PE fondo valdytojo pirštai dažniausiai lieka taukuoti.

Bet grįžkime prie mūsų pensijų fondo. Penkiolika skyriaus žmonių valdo 35 milijardus. Plius trys studenčiokai praktikantai:  vokiečio, žydo ir amerikiečio mišinys iš Chicago Booth universiteto (TOP 10 mokykla), juodukas iš Harvardo ir lietuvis iš niekur (Davis‘o). Beje, žodis „Harvard” tariamas taip pat kaip „JAG”. Čia neblogas pavyzdys, kaip reikia tarti ir kokią veido išraišką nutaisyti (http://www.youtube.com/watch?v=Tyj9VMhE6oI - žiūrėti nuo 45 sekundės). Šiaip galiu tvirtai pasakyti, kad tokių arogantiškų gaidžių, kaip iš pastarosios mokyklos mažai teko per gyvenimą sutikti. Turbūt blogesnių pasaulyje nėra (aišku, neįtraukiant Čako Noriso). Visi kiti mano kolegos labai draugiški ir malonūs - galėtų senelius globoti. Toks vaizdas, kad mūsų fonas peržiūrėjo Wallstreet‘ą ir atsirinko visus protingus, bet paprastus bičus, o dėl skonio paėmė ir vieną iš Harvardo. Dar su mumis dirba fainas lenkas, kuris kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią. Va.

Atsimenat seną bajerį, kad kai kažkas sako „o Jėzau!”, atsakai „kreipkis į mane Jonu” (ar kažkaip panašiai)? Su mano viršininku tai neišdegtų - jo vardas iš tiesų „Jesus”. Liūdniausia, kad dėl jo jau pirmą darbo dieną „pasižymėjau”. Galvoju, blyn, keistas vardas, bet gal jo galva kūdikystėj švytėjo - reikia būti tolerantišku. Kurgi ne. Pasirodo, tariasi „Heizūs” (kirtis and „ū”). Iš kur, blyn, žinoti, jei rašosi „Jesus”?!

O šiaip tai žiauriai įdomu. Aišku keistas jausmas pirmas dvi savaites vaikščioti po ofisą ir prašinėti, kad duotų kokio darbo. Davė. Barškinau duomenis į excelį. Visiškai beprasmis darbas, kurio niekam nereikia. Čia panašiai kaip kasti ir užkasti duobes arba surinkti, išrinkti ir vėl surinkti stelažus (čia su Modestu taip vieną vasarą darbavomės).  Vakarais vienas raudodavau. Bet dabar situacija ženkliai pasitaisė. Šiandien penktadienis, o iš darbo išėjau 8 vakaro. Su žydu-vokiečiu (žinau, keistas derinys) buvom paskutiniai. Bet svarbiausia, kad dirbom su šypsena. Private equity - beprotiškai įdomi sritis. Pvz., pas mus pinigų kaulyti ateina iškiliausi fondų valdytojai - investuojų elitas.  Ir jie ten mums visokių labai įdomių dalykų pripasakoja: kas vyksta pasaulyje, kur turint porą milijardų per keletą metų galima neblogai užsidirbti ir t.t. Matėt filmą Barbarians at the Gate (IMDB 7.3 ir krūva apdovanojimų)? Filmo herojaus (finansų legenda - turtas, pasak wikipedijos, viršija 5 milijardus dolerių) vizitei kortelei jau užsakiau auksinį rėmelį.  

Tai tiek šiam kartui. Modė vėl prikaištaus, kad be pabaigos. Traktuok šį įrašą kaip „Žiedų valdovo” trilogijos pirmą dalį ir lauk tęsinio.

Rodyk draugams

Ar verta belstis į JAV studijuoti verslo?

2011-04-12 parašė nextman

Ar mąstėte, kokio velnio tas Tomas viską metė ir išvarė mokytis į JAV? Ar klausėte, ką tokio toje MBA programoje galima išmokti? Kokia iš tų mokslų bus vėliau nauda?

Dauguma mokyklų pateikia keturias pagrindinius MBA programos privalumus: puikūs studentai, stipri akademinė programa, platus alumni tinklas ir karjeros planavimo specialistai, kurie padės susirasti nerealų darbą. Apžvelgsiu kiekvieną iš jų.

Kokie gi tie studentai, su kuriais tenka kartu mokytis, ruošti bendrus projektus ir mokytis komandinio darbo? Velniškai protingi ir įdomūs žmonės, turintys nerealios darbinės patirties, iš kurios kiti kursiokai gali pasimokyti?….Nelabai. Tiksliau, ne. Yra keletas labai įdomių individų, yra keletas labai protingų, yra keletas turinčių nerealios patirties. Pvz., vienas bičiukas vien besimokydamas Davis‘e jau įkūrė 2 įmones.  Bet apibendrinant tai dauguma labai vidutiniški. Vertinant pagal IQ, kontingentas tikrai silpnesnis nei Rygoj. Daugumos patirtis apsiriboja keleriais metai kokioje nors nepelno organizacijoje ar analitine pozicija didelėje įmonėje. Ar dėl jų verta važiuoti į JAV? Vargu bau.

O kaip su akademine programa? Iš tikrųjų esu maloniai nustebintas studijų kokybe. Tikrai viršija lūkesčius. Pvz., net statistikos kursas man šiek tiek patiko. Esmė ta, kad jie stengiasi mokyti praktinių dalykų, kuriuos mes galėtume pritaikyti savo darbe. Labai patiko paskaitos apie Corporate Governance (organizacijų valdymą) ir Venture Capital (negaliu išversti, nes toks dalykas Lietuvoje, deja, neegzistuoja). Žodžiu, kaip ir neblogai, nors pvz., marketingo kursas buvo net blogesnis nei Rygoj (taip, pasirodo tai įmanoma).

Alumni tinklas? Mūsų verslo mokykla sąlyginai maža (mano klasėje 55 žmonės) tai ir ją baigusių žmonių ne kalnai. O šiaip tai iš to Alumni tinklo ne per daugiausiai naudos. Nebent, kad galima nesunkiai surasti kviestinių dėstytojų.

Aha, liko karjeros specialistai. Jie padeda paruošti CV, motyvacinius laiškus, organizuoja karjeros dienas ir blahdi blah (čia amerikietiška „ir taip toliau ir panašiai” versija). Jų dėka mūsų studentai susiranda darbus labai įvairiose organizacijose (ir taip uždirba mokyklai taškų reitinguose). Sėkmės receptas paprastas - priversk vargšą studentą pačiam susirasti darbą ir jis įsidarbins kur papuolė. Žodžiu, ir vėl nieko gero.

Ties šia vieta jūs turbūt galvojate tai kurgi slypi kabliukas? Yra…ir tų kabliukų čia ne vienas. Tik jų pavidalas keistokas - 50-60 metų iš pažiūros niekuo neišsiskiriantys seniai. Dauguma jų buvę sėkmingi verslininkai, įmonių vadovai, konsultantai ir /ar investuotojai. Visi be išimties yra multimilijonieriai. Visi - velniškai protingi ir turintys daug patirties. Dauguma jų nebedirba nuo 8 iki 17 val., o stumia dienas konsultuodami bei investuodami savo kapitalą. O kadangi labai daug per gyvenimą išmoko tai nori su kažkuo savo patirtimi pasidalinti. O aš, kaip žinia, gimiau su didelėm ausim ir su malonumu juos išklausau. Jau turėjau penkis tokius dėstytojus, o kviestinius svečius (skaito vieną paskaitą) net sunku suskaičiuoti. Pateiksiu keletą pavyzdžių.

Šeštadieniais turiu lyderystės / verslo strategijos paskaitas nuo 9 iki 16. Kiekvieną šeštadienio rytą atsikeliu su šypsena veide žinodamas, kad bus baisiai įdomi diena. Antai praėjusį šeštadienį patirtimi dalinosi buvęs vienos ledų įmonės įkūrėjas ir vadovas, kuris prieš 30 metų ją nupirko už svetimus milijoną dolerių ir 2002 pardavė Netsle‘ei už  2,4 milijardo dolerių. Labai įdomu su juo pasikalbėti apie tai kaip jis vedė derybas su Nestle, kaip užaugino įmonę, kaip motyvuodavo savo komandą. Pvz., jo strategija buvo prieš paaukštinant darbuotojus rinkoje paieškoti geresnių kandidatų.

Kitas pavyzdys yra patarėjai, kurie padeda mano ECO Catalytics komandai*. Trys tokie anksčiau aprašyti seniai kiekvieną savaitę 2-3 valandas nemokamai dirba su mumis patardami kaip geriau ištirti mūsų idėjos potencialą, kaip paruošti prezentaciją, kaip parašyti verslo planą ir t.t.

Trečias pavyzdys. Šiandien mane valandą apie karjerą, verslą ir gyvenimą coach’ino (patarinėjo) taip vadinamas serial entrepreneur (žmogus, sukūręs daug įmonių) ir venture capitalist (investuotojas). Jo valdomų įmonių apyvarta apie 200 milijonų dolerių. Dabar noriu būti toks, kaip jis.

Lietuvoje irgi turėjau gerų mentorių - daug išmokau iš Kęstučio, Juliaus, Giedriaus ir kitų. Nesitikėjau, kad ir čia galėsiu mokytis iš lyderių. Būtent tie sėkmingi ir patyrę seniai ir yra tai, kas mane labiausiai čia veža.

*ECO Catalytics susideda iš 2 verslo studentų ir dviejų išprotėjusiu mokslininkų. Kartu dirbame ties verslo planu, kurio tikslas uždirbti pinigų iš mūsų universitete atrastos technologijos. Jos dėka, galima ženkliai sumažinti platinos, naudojamos vandeniliu varomuose varikliuose, kiekį. O platina, kaip žinia, kaštuoja daugiau už šviną.

Rodyk draugams

Wild Hogs (liet. Laukiniai peniukšliai)*

2011-03-27 parašė nextman

Perspėjimas!  Asmenys, kurių vardai prasideda „Reg” turėtų kuo skubiau uždaryti naršyklės langą ir šio įrašo toliau neskaityti.

Tai istorija apie mažytę 1941 km avantiūrą, kurią pasaldinsiu tradiciniais pastebėjimais apie kultūrinius skirtumus. Tai istorija iš serijos „how hard can it be?” (kas čia tokio sunkaus gali būti?).  Tai istorija sąlygota besaikio Top Gear vartojimo.

Vieną ankstų ir niūrų rytą du šiuolaikiniai kaubojai (šių eilučių autorius ir jo draugelis Dave) išsiruošė į pietus. Planas paprastas - įveikti du tūkstančius kilometrų sėdint ant savo plieninių žirgų ir tuo pačiu geriau pažinti Ameriką (čia mano tikslas). Šiek tiek apie istorijos herojus - mane jūs pažįstat, o Dave yra mano kolega studentas, kuris prieš tai buvo rocket scientist (mokslininkas, kuriantis raketas). Manau, kad cool (šauniausių) profesijų sąraše ši tikrai turėtų būti tarp TOP 5. Mums talkino du Suzuki street klasės motociklai (netyčia nusipirkau tokį patį kaip Dave). Žodis „street” (gatvė) čia svarbus, nes šio tipo motociklai skirti važinėti mieste. Jie neturi skydo nuo vėjo ir yra nepatogūs ilgai keliaujant.

Žodžiu patraukėme į pietus. Pirmas tikslas - nuostabaus grožio kelias palei vandenyną (Highway 1). Taip, tai tas pats kelias, kurio atkarpa prieš savaitę nugarmėjo į Ramųjį. Jei ne Regina, net nebūčiau apie tai sužinojęs, nes neseku amerikietiškos spaudos. Pasirinkome alternatyvų maršrutą - kalnų kelią per JAV karinę bazę. Nors mano Garmin navigacijoje šis kelias buvo pažymėtas, sistema įkyriai siūlė jokiu būdu ten nevažiuoti. Vėliau supratome kodėl. Šiaip keistas jausmas matyti abejuose kelio pusėse besitreniruojančius kareivius ir tankus pievose. Vienu metu pasivijome lėtą karinį Hummer visureigį. Taip ir neišdrįsome jo aplenkti. Toliau sekė nepakartojomai vingiuotas 6 metrų pločio kalnų keliukas be jokių apsauginių aptvarų, apsuptas bedugnių, kuriose gyvena slibinai. Kadangi nesu tikras, kad perspėjimas įrašo pradžioje suveikė, daugiau detalių nepateiksiu, bet teko nemažai paprakaituoti. Vėliau sekė rami atkarpa nesugriuvusia Highway 1 dalimi.

Nakčiai apsistojome apšiurusiame motelyje kažkokiam mažam miestelį. Kadangi buvom velniškai pavargę, patraukėme į vietinį barą, tiksliau saloon‘ą. Papuolėme į tipišką vietą:  vietinės reikšmės senstelėję kaubojai, biliardo stalai ir kantri muzikos karaokė (beje, ar kada atkreipėte dėmesį, kad visada tie, kas organizuoja karaokę, galiausiai patys dainuoja du trečdalius dainų?). Žodžiu, patiko. Nepamenu, kada gyvenime paskutinį kartą nuėjau miegoti 10 val. vakaro ir išmiegojau 9 valandas.

Ryte mus pasitiko lietus. Tai yra labai nesmagu vairuojant motociklą, nes: a) Viskas šlapia b) Drėgmė prasisunkia per neperšlampamus rūbus c) Slidu d) Viskas šlapia e) Blogai matosi pro aplytą šalmo skydelį f) Viskas šlapia g) Užknisa.  Po lietaus sekė išbandymas kalnais (kad būtų lengviau, skaitydami šią istoriją įsivaizduokite filmo „Žiedų valdovas” herojų keliones). Problema matematiškai paprasta: kalnai = sniegas papėdėse (ne ant kelio) = šaltis.  Po kalnų iškart įvažiavome į dykumą. Šalčio nebekentėjome, bet užtat vėju prisimėgavome iki soties. Nepasakosiu visų detalių, bet užknisa  ne mažiau nei lietus. Ypač pavargsta kaklo raumenys, nes visą laiką reikia išlaikyti galvą su šalmu. Dykumoje mačiau ir ne vieną Didžiasalį. Apšiurę namai, šiukšlės aplinkui, apsileidę (degradavę) žmonės ir nevilties įspūdis. Lietuvoje bent karvutę galima kaime auginti, o ten, dykumoje, neįsivaizduoju, kuo galima užsiimti. Dar įdomu, kad mūsų Didžiasaliai sukoncentruoti apie kažkokią centrinę gatvę ar kelią. O ten miestuko namai išbarstyti pusės mylios atstumu vienas nuo kito. Pakeliui sustojome apšiurusiame meksikiečių restorane, kur kažkada valgydavo astronautai po skrydžių į kosmosą (ten kažkur buvo jų bazė). Dabar likusios tik nuotraukos ir žaislinis traukinukas važinėjantis aplink visą restoraną.

Vakarop pasiekėme kempingą dykumoje prie uolų, kur buvo apsistoję kiti mūsų kurso draugai. Kitame įraše papasakosiu daugiau apie amerikietišką stovyklavimą. O šiam kartui pakaks.

Kelionė atgal - 9.5 valandos 100% susikaupimo, vėjo, lietaus, šalčio, musių gramdymo nuo visur kur ir įkyraus užpakalio skausmo. O šiaip patiko. Aišku, turint galvoje, kad asmuo, kurio vardas prasideda „Reg” galimai skaitys šį įrašą skubu paminėti, kad ateityje jokiu būdu nesileisiu į panašias keliones.

*Įrašo pavadinimas yra pagal filmą Wild Hogs (http://www.imdb.com/title/tt0486946/), kurio, beje, nemačiau ir sprendžiant pagal reitingą nepatariu jums žiūrėti.

P.S.  Dėkui Simui už paskatinimą.

Rodyk draugams

Kaubojai

2011-01-19 parašė nextman

Tikriausiai esate girdėję apie amerikiečių polinkį į masines nekaltų žmonių žudynės panaudojant šaunamąjį ginklą. Tai štai neseniai  buvau vietinėje sporto prekių parduotuvėje. Ten šalia spalvotų kamuoliu vaikams ir sportbačių pilna visokių šautuvų pridėta. “Oho. Koks didelis dujinių ir pneumatinių ginklų pasirinkimas” - sakau. “Sir, čia visi tikri ginklai” - atsako man.

Vėliau mano kaimynas (bičiukas su kuriuo kartu nuomoju butą) paaiškino, kad nusipirkti ginklą yra labai paprasta - jie tik patikrina ar tu nesi teistų ar psichų duomenų bazėje, ir jei viskas ok, gali išeiti iš parduotuvės nupirkęs kedus vaikams, treniruoklį žmonai (kad mestų svorį) ir padorų automatinį vinčesterį sau.

Kažkada matytas vaizdas: važiuoja kaubojus (verčiasi „marozas”) su neįsivaizduojamo dydžio pikapu. Iš paskos traukia priekabą su keturračiu joje. Prie pastarojo šonų iš abiejų pusių prisegta po dėklą su vinčesteriu. Suprask kaip nori.

Rodyk draugams

Bankai ir klientų aptarnavimas

2011-01-10 parašė nextman

Trumpas įrašas apie bankus.  Aš Lietuvoje naudojuosi dviejų grandų (SEB ir Swedbank) paslaugomis.  Visąlaik laukdavau, kada kas nors iš tų bankų paklaus mano nuomonės apie jų klientų aptarnavimą. Nesulaukiau. Bet galiu drąsiai tvirtinti, kad iš viso paslaugų sektoriaus ten blogiausia aptarnavimo kokybė. Jie tiek kartų yra mane sunervinę, kad tikrai iš gyvenimo atėmė keletą mėnesių. O aš juk auksinis klientas! Kiekvieną kartą nusikeikdavau, kai pamatydavau, kad skambina asmeninė vadybininkė. Man net VMI ar Regitroje aptarnavimas ir profesionalumas yra aukštesnio lygio.  

Tai va, pabandom palyginti su US banku. Tapau Bank of America klientu. Pasirinkau, nes patiko pavadinimas. Be jokios analizės. Tiesa, tai bene didžiausias JAV bankas. Visų pirma, tai sąskaitą atidarė ir viską išaiškino labai profesionali konsultantė (tai daroma atskirai, ne prie langelio). Dėmesys kaip VIP klientui ir nesvarbu, kad mano studento pažymėjimas ant stalo guli. Maždaug dešimt minučių buvo skirta išaiškinti visus būdus, kaip sutaupyti banko mokesčių ir viską padaryti kuo pigiau (aš to neprašiau, bet matyt anksčiau minėtas pažymėjimas atliko savo darbą). Ir nebandė įbrukti jokių papildomų paslaugų - tik tai, ko prašiau, arba tai, kas taupo mokesčius. Šiek tiek skiriasi nuo Hansos, ką? Apmokė, kaip naudotis čekiais (taip, jie čia turi tokį XVI amžiaus išradimą, kuris, beje, žiauriai užknisa) ir internetine bankininkyste. Mokytis yra ką, nes pas juos neegzistuoja pavedimai taip, kaip mes juos suprantame.  Po savaitės pamoką teko pakartoti, nes studentas pasitaikė vidutinių sugebėjimų. Debetinę kortelę gauni iškart. Ji vadinasi „interim” (laikina). Be vardo ir pavardės. Bet naudotis gali iškart. Asmeninę atsiunčia per savaitę (ir taip, ji nieko nekainuoja).

Dabar geriausias bajeris. Sekmadienis 22 val. vakaro. Sugalvojau, atlikti tam tikrą operaciją. Kadangi pirmą kartą bandau, tai, aišku, nepavyko. Tuomet pastebėjau didelį mygtuką „HELP”. Paspaudus jį iššoka langas per kurį gali kalbėtis (rašyti žinutes) su konsultantu (ir nereikia rašyti jokių el.laiškų ir po to dvi dienas laukti atsakymo). Viskas vyksta kaip chat‘e. Aš parašau, ko noriu. Man konsultantė iškart gyvai atrašo. Žodžiu, Rachel‘ė prisijungė prie mano sąskaitos ir viską per 5 min. sutvarkė. Ir nereikėjo niekur eiti ar skambinti ir 10 minučių klausyti kad pasirinkite jus dominantį meniu o tuomet visi konsultantai užimti.  

Na ką, dabar per Skype skambinsiu į finansų maklerio įmonę Orion Securities, kuri „dirba kartu pagal Jūsų poreikius” , nes jie jau savaitė kaip jie nepastebi mano žinutės. Užgėrė per naujus turbūt.

Rodyk draugams

100 ir viena indiška pasaka

2010-12-28 parašė nextman

Tęsiame kultūrinių - pažintinių straipsnių seriją.  Šį kartą jūsų dėmesiui pažintis su indais (trumpindamas vadinsiu juos babajais). Žodžiu, prieš Kalėdas išsiruošė pakeliauti šaunus internacionalinis kolektyvas: 4 babajai (vyriškos kilmės), kinė, vokietis ir lietuvis.  Kadangi Davis‘e šalta (8-10 laipsnių pagal Celsijų) ir lyja tai patraukėme į pietus.

Kompanija smagi, draugiška. Aišku, tam tikrų niaunsėlių yra (pvz.,  50% kinės sakinių neįmanoma suprasti), bet tai nesutrukdė smagiai praleisti laiko. Be to, man pavyko neblogai sutargavoti automobilių nuomos punkte ir standartinę „reasonable car” iškeisti į gražutėlį ryškiai geltoną Chevy Camaro (http://www.popularhotrodding.com/hotnews/0905phr_2010_chevy_camaro_other_news/photo_01.html). Džiaugiausi kaip vaikas, kad bus proga su tikru amerikietišku muscle car (virš 300 AG) pravažiuoti vienu įspūdingiausių kelių pasaulyje - Highway 1.

Na bet pasigyrėme ir užteks. Grįžkime prie mūsų draugų indų. Ant popieriaus tai jie visi labai protingi ir šaunūs žmonės. Įdomumas prasideda, kai susipažįsti su jais iš arčiau. Visų pirma jie sugriovė amerikietišką stereotipą, kad azijietiškos kilmės moterys vairuoja blogiausiai. Gal prie tų savo rikšų pripratę, nežinau. Bet taip baisu ir gėda sėdėti šalia vairuotojų paskutinį kartą turbūt teko važinėjant Rygoj su Milda. Žodžiu, pirmai progai pasitaikius nudžioviau raktus ir daugiau iš savo rankų nebepaleidau. Bet prieš tai vis tiek teko atkentėti 8 valandas kalnų keliuku ir judriais Amerikos greitkeliais. Tą dieną į viešbutį atvykau toks nusikalęs, kad lyg pats būčiau 20 valandų vairavęs.

Kitas indų bruožas yra punktualumas ir apskritai organizuotumas. Jau dirbdamas su jais komandose supratau, kad jiems visiškai ok yra pavėluoti pusvalandį arba apskritai neateiti į susitikimą. Kelionės metu pasireiškė ir dar viena jų savybė - krapštymasis. Tie, kas keliavo su manim, tikriausiai žino, kad aš tikrai nesu iš tų žmonių, kurie pirmi susiruošia, ir kurių niekada nereikia laukti (švelniai tariant). Bet babajai tai yra virš visko. Pvz., prižadina vienas iš jų mūsų kambarį 9 valandą. Tipo kelkitės, jau devynios valandos reikia kuo greičiau važiuoti. 9.45 mūsų kambarys su lagaminais nusiprausę, papusryčiavę stovi lauke. Indai, pasirodo, net nepradėjo ruoštis. Išvykstam 11. Ta pati istorija kartojasi ir vakare, ir kitą dieną.

Man taip pat užkliuvo jų požiūris į kaštų pasidalinimą. Pvz., 4 indai užsisakė vieną kambarį. Mes su vokiečiu dviese kitą. Jie keturiese už jį moka, mes dviese. Sakom, gyvenkim po 3 ir atitinkamai kaštus paskirstykime. Ne, ne, jie jau susimokėjo, pasidalino, tegu taip ir lieka. Būtų gal ir gerai. Bet kelionės metu indų padaugėja (pas kažką iš kažkur atvažiuoja kažkokia pabaisa draugė ar giminaitė, velniai juos suprasi). Vieną naktį pabundu - pilnas kambarys babajų. Kaštų pasidalinimas, kaip supratote, dėl to nepasikeitė. Ta pati istorija ir su mašina.

Apie indų kolektyviškumą ir pagarbą komandos nariams. Einam iš taško A į tašką B. Pakeliui du babajai dingsta. Užsuko į muzikos įrašų parduotuvę. Niekam nieko nesakė. Ir taip visos kelionės metu. Ir nesupranti, ar čia laukti jų (amerikiečiai visąlaik laukia, pas juos palikti kitus labai nemandagu), ar nekreipti dėmesio. Kraipom visi galvas, o tie lyg niekur nieko. Dar paskutinę kelionės dieną vienas babajus, kuris važiavo kartu su manimi mašina, sumąstė, kad reikia būtinai pasižiūrėti į Disneyland‘ą. Ir nesvarbu, kad man visai nepakeliui, kad aš 9 valandas po to vairuosiu iki Davis‘o, bet reikia. Po pusantros valandos Los Andželo kamščiuose apsisukome Disneyland‘o požeminėje aikštukėje. Pasirodo nuo jos iki pačio atrakcionų parko dar reikia mažumėlę traukinuku prasilėkti. Atgal visą kelią siutau.

Na ir pabaigai apie indus ir naktinį gyvenimą. Kelionės metu kinė nuo mūsų atsiskyrė ir apsistojo pas savo vaikiną. Likom 6 bachūrai. Babajai užsigeidė, kad būtinai reikia vakare varyti į miestą mergų ieškoti. Nu ok. Kaip tarę taip ir padarę.  Dar kartą buvo gėda.  Keli šauniausi iš jų man anksčiau guodėsi , kad amerikietės jų privengia dėl odos spalvos ir dėl to jie kompleksuoja. Tuomet galvojau, velniai žino, gali būti, kad ruda spalva nėra madinga. Iš tikrųjų tai tegaliu pasakyti, kad išsigydytų jie galvas - kokios mergos į juos žiūrės, kai į pakankamai neblogą LA klubą nueina pasidabinę treningais ir kedais. Atrodėm kaip būrys visiškų kaimiečių - nesuprantu, kaip apsauga mus ten įleido.

Tai tiek. Parvairavau namo vienas. Ir nors jie mano draugai, bet buvo kažkaip ramiau ant širdies.

Rodyk draugams