BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Avantiūrizmas: arba kaip Tomutis pas lietuvius keliavo

Labai laukiau šio savaitgalio, nes buvo velniškai sunki savaitė (daug paskaitų, namų darbų ir kitų iššūkių) - planavau pailsėti bei išsimiegoti. Be to, susikaupė nemažai nepadarytų darbų tiek akademiniame, tiek ir buitiniame lygmenyje. Turėdamas tai galvoje penktadienio vakare nusipirkau lėktuvo bilietą i Los Andželą (LA). Žodžiu, šį savaitgalį vyko labai didelis Kalifornijos lietuvių renginys. Buvau daug teigiamų atsiliepimų apie girdėjęs, norėjosi pabendrauti su draugiškais bei į save panašiais žmonėmis, o be to, kaip galėčiau praleisto Kolorado vabalų koncertą.

Planas

2 val. einu miegoti, šeštadienį 6 val. keliuosi, važiuoju su dviračiu iki autobusų stoties, tuomet su autobusu iki Sakramento oro uosto, iš ten nuskrendu į LA. Ten mane pasitinka ex-licėjistas Rokas ir nuveža į renginį. Nakvynė? Juk bus daugybė tautiečių - kažkas tikrai priglaus studentą. Grįžimas atgal? Internete radau, kad vienas bičiukas, vardu Romas, sekmadienį grįžinės su mašina į Berkeley (6 val. kelio), ir kad pas jį lygtais yra laisvų vietų. O iš Berkeley grišiu su traukiniu į Davis. Susirasiu savo prie suoliuko prirakintą dviratį ir po 20 min. aš jau namie. Važiuoti vienam? Aišku, juk „Darau viską vienas” mano naujasis gyvenimo moto, o be to, juk manęs laukia pulkas draugiškai nusiteikusių lietuvių (teisybės dėlei reikia paminėti, kad bandžiau įkalbėti švedą su vokiečiu važiuoti kartu, bet mano nuostabus planas ir argumentas, kud bus daug gražių lietuvaičių jų, deja, neįtikino). Taigi, prisiminęs seno draugo ir mano role-model (autoriteto) J.Clarkson žymiąją frazę „What can possibly go wrong?” (kas galėtų nepavykti?), ir apsivilkęs savo „Lithuanian beers” (lietuviško alaus) maikę ramiai iškeliavau. Tie, kas kartu su manimi dirbo projektuose, žino, kad rizikų įvertinimas ir valdymas niekada nebuvo mano stiprioji pusė.

Lietuviai Kalifornijoje

Čia yra antra didžiausia lietuvių bendruomenė (po Čikagos). Šventėje apsilankė turbūt keli tūkstančiai lietuvių ir jiems prijaučiančių. Buvo Švyturio alaus (po 5 USD už skardinę!), cepelinų, vėdarų, gintaro, krepšinio, tautinių šokių ir Romo Dambrausko. Susidūriau su Niujorko sindromu - kuo daugiau žmonių, tuo esi vienišesnis. Buvo žiauriai sunku susipažinti, nes jie vieni kitus nuo seniai pažįsta ir bendrauja savo mažuose būreliuose. Galvojat taip viskas blogai ir baigsis? Ne. Nepamirškit, kad mane ką tik mokino networking‘o! Be to, sugalvojau, kad reikia pasavanoriauti ir padirbėti prie įėjimo bei tokiu būdu susipažinti su žmonėmis. Žodžiu, dirbau visą dieną (man toks networking‘as - darbas) ir daugybę kartu „perlipau per save”.  Nustebino, kad lietuviai taip nelinkę bendrauti (lengviau buvo rasti bendrą kalbą su renginyje apsilankiusiais amerikiečiais, italais, lenkais ir rusais). Pribloškė, kad taip nepasitiki kitais lietuviais (turėjau ne vieną „keistą” situaciją su skirtingais žmonėmis). Palyginimui, kai atvykau į Davis, amerikiečiai, matę mane tik per Skype, ir neturintys nei žalio supratimo, kur ta Lietuva, be didesnių klausimų man paliko raktus nuo buto, kuriame aš vienas gyvenau savaitę. Tuo tarpu, lietuviai bijojo pasitikėti daug mažesniais klausimais ir visąlaik įtariai žiūrėjo. Nakvynė? Be problemų - visi geranoriškai šį klausimą nuleisdavo negirdomis. Kai 22 val. vis dar neturi nakvynės, pradedi keisti požiūrį į rizikų valdymą ir ieškoti minkštesnio suoliuko.

Kauniečiai

Apskritai, tai čia buvo kauniečių balius. Ir nesvarbu, kiek metų kaunietis(ė) pragyvena JAV, jis(ji) visą gyvenimą liks kauniečiu. Su gerosiomis ir blogosiomis savybėmis. Juos gali identifikuoti per 10 minučių pokalbį (arba per vieną sekundę, jei įdentifikuoji pagal Kauno ponių, panelių ir ponaičių išvaizdos stereotipus).

Padėka

Dėkui, Rokui ir Romui už pagalbą. Dekui, kauniečiui Ryčkai bei rusei Lenai, kad priėmė pas juos pernakvoti. Ar verta buvo belstis tokį kelią, išleisti daug pinigų, nepadaryti namų darbų, praleisti porą įdomių renginių Davis‘e, ir rizikuoti? Verta. Buvo tikrai įdomu suprasti, kas per padaras tas amerikos lietuvis, be to, labai gera gyvenimiška patirtis. Jaučiuosi velniškai pavargęs.

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (4) | “Avantiūrizmas: arba kaip Tomutis pas lietuvius keliavo”

  1.   mykantas rašo:

    Zulikai tie lietuviai, toks grazus tu jaunuolis esi, ir ne agresyviai atrodantis, o nepaeme nakvot… Nesiparink seni, jie visi mirs nuo cholesterolio pertekliaus!

  2.   Jurga rašo:

    Kaip bebutu keista, panasius lietuvius-kauniecius buvau sutikusi Toronte. Skaiciau tavo rasini ir maciau akyse ta pati vaizda. Bet tikiu, kad gerai atsirinkus, visoj toj kosej galima sutikti ir normalesniu zmoniu. O gal geriau tu “draugauk” su vokieciu ir svedu? :)

  3.   Kestas rašo:

    Tomazai, tiesiog iš smalsumo, mane irgi galima per 10min identifikuoti? :)
    Bet teko bendraut ir Norvegijoj su tokiais, tai sunku ginčytis būtų :)
    Tau reikėjo apie mašinas ir tiuningą kalbą užvest, gal lengviau būtų ėjęsi nakvynę rast :)

  4.   geranaujiena rašo:

    Aš su amžiumi įgavau proto ir dabar, užuot pykusi ant Tomo už varymą ant kauniečių, džiaugiuosi, kad mano asmeninis žavesys net nevykusią kilmę užgožia :)

Rašyk komentarą