BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

100 ir viena indiška pasaka

Tęsiame kultūrinių - pažintinių straipsnių seriją.  Šį kartą jūsų dėmesiui pažintis su indais (trumpindamas vadinsiu juos babajais). Žodžiu, prieš Kalėdas išsiruošė pakeliauti šaunus internacionalinis kolektyvas: 4 babajai (vyriškos kilmės), kinė, vokietis ir lietuvis.  Kadangi Davis‘e šalta (8-10 laipsnių pagal Celsijų) ir lyja tai patraukėme į pietus.

Kompanija smagi, draugiška. Aišku, tam tikrų niaunsėlių yra (pvz.,  50% kinės sakinių neįmanoma suprasti), bet tai nesutrukdė smagiai praleisti laiko. Be to, man pavyko neblogai sutargavoti automobilių nuomos punkte ir standartinę „reasonable car” iškeisti į gražutėlį ryškiai geltoną Chevy Camaro (http://www.popularhotrodding.com/hotnews/0905phr_2010_chevy_camaro_other_news/photo_01.html). Džiaugiausi kaip vaikas, kad bus proga su tikru amerikietišku muscle car (virš 300 AG) pravažiuoti vienu įspūdingiausių kelių pasaulyje - Highway 1.

Na bet pasigyrėme ir užteks. Grįžkime prie mūsų draugų indų. Ant popieriaus tai jie visi labai protingi ir šaunūs žmonės. Įdomumas prasideda, kai susipažįsti su jais iš arčiau. Visų pirma jie sugriovė amerikietišką stereotipą, kad azijietiškos kilmės moterys vairuoja blogiausiai. Gal prie tų savo rikšų pripratę, nežinau. Bet taip baisu ir gėda sėdėti šalia vairuotojų paskutinį kartą turbūt teko važinėjant Rygoj su Milda. Žodžiu, pirmai progai pasitaikius nudžioviau raktus ir daugiau iš savo rankų nebepaleidau. Bet prieš tai vis tiek teko atkentėti 8 valandas kalnų keliuku ir judriais Amerikos greitkeliais. Tą dieną į viešbutį atvykau toks nusikalęs, kad lyg pats būčiau 20 valandų vairavęs.

Kitas indų bruožas yra punktualumas ir apskritai organizuotumas. Jau dirbdamas su jais komandose supratau, kad jiems visiškai ok yra pavėluoti pusvalandį arba apskritai neateiti į susitikimą. Kelionės metu pasireiškė ir dar viena jų savybė - krapštymasis. Tie, kas keliavo su manim, tikriausiai žino, kad aš tikrai nesu iš tų žmonių, kurie pirmi susiruošia, ir kurių niekada nereikia laukti (švelniai tariant). Bet babajai tai yra virš visko. Pvz., prižadina vienas iš jų mūsų kambarį 9 valandą. Tipo kelkitės, jau devynios valandos reikia kuo greičiau važiuoti. 9.45 mūsų kambarys su lagaminais nusiprausę, papusryčiavę stovi lauke. Indai, pasirodo, net nepradėjo ruoštis. Išvykstam 11. Ta pati istorija kartojasi ir vakare, ir kitą dieną.

Man taip pat užkliuvo jų požiūris į kaštų pasidalinimą. Pvz., 4 indai užsisakė vieną kambarį. Mes su vokiečiu dviese kitą. Jie keturiese už jį moka, mes dviese. Sakom, gyvenkim po 3 ir atitinkamai kaštus paskirstykime. Ne, ne, jie jau susimokėjo, pasidalino, tegu taip ir lieka. Būtų gal ir gerai. Bet kelionės metu indų padaugėja (pas kažką iš kažkur atvažiuoja kažkokia pabaisa draugė ar giminaitė, velniai juos suprasi). Vieną naktį pabundu - pilnas kambarys babajų. Kaštų pasidalinimas, kaip supratote, dėl to nepasikeitė. Ta pati istorija ir su mašina.

Apie indų kolektyviškumą ir pagarbą komandos nariams. Einam iš taško A į tašką B. Pakeliui du babajai dingsta. Užsuko į muzikos įrašų parduotuvę. Niekam nieko nesakė. Ir taip visos kelionės metu. Ir nesupranti, ar čia laukti jų (amerikiečiai visąlaik laukia, pas juos palikti kitus labai nemandagu), ar nekreipti dėmesio. Kraipom visi galvas, o tie lyg niekur nieko. Dar paskutinę kelionės dieną vienas babajus, kuris važiavo kartu su manimi mašina, sumąstė, kad reikia būtinai pasižiūrėti į Disneyland‘ą. Ir nesvarbu, kad man visai nepakeliui, kad aš 9 valandas po to vairuosiu iki Davis‘o, bet reikia. Po pusantros valandos Los Andželo kamščiuose apsisukome Disneyland‘o požeminėje aikštukėje. Pasirodo nuo jos iki pačio atrakcionų parko dar reikia mažumėlę traukinuku prasilėkti. Atgal visą kelią siutau.

Na ir pabaigai apie indus ir naktinį gyvenimą. Kelionės metu kinė nuo mūsų atsiskyrė ir apsistojo pas savo vaikiną. Likom 6 bachūrai. Babajai užsigeidė, kad būtinai reikia vakare varyti į miestą mergų ieškoti. Nu ok. Kaip tarę taip ir padarę.  Dar kartą buvo gėda.  Keli šauniausi iš jų man anksčiau guodėsi , kad amerikietės jų privengia dėl odos spalvos ir dėl to jie kompleksuoja. Tuomet galvojau, velniai žino, gali būti, kad ruda spalva nėra madinga. Iš tikrųjų tai tegaliu pasakyti, kad išsigydytų jie galvas - kokios mergos į juos žiūrės, kai į pakankamai neblogą LA klubą nueina pasidabinę treningais ir kedais. Atrodėm kaip būrys visiškų kaimiečių - nesuprantu, kaip apsauga mus ten įleido.

Tai tiek. Parvairavau namo vienas. Ir nors jie mano draugai, bet buvo kažkaip ramiau ant širdies.

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (6) | “100 ir viena indiška pasaka”

  1.   justinasm rašo:

    Pataisymas. Babajų sąvoka kilusi iš Anglijoje gyvenančių lietuvių, jie taip vadina iš Artimųjų Rytų kilusius žmones. Aš kadangi pats gyvenu Danijoje su babajum, tai jis man yra pasakojęs, kad net su babajais palyginus indai yra nelaimė.

    Taip pat siūlau pažiūrėti Russell Peters pasakojimą apie indus: http://www.youtube.com/watch?v=vw6RgIf6epQ

  2.   Paulius rašo:

    pas mus firmos servise dirba vienas babajus. Tai istorija panasi: du kartus keite man lempute, tai uztruko kiekviena karta po 40 min ir viena karta idejo ne ta puse. Ir niekaip nesupranta kaip europieciai taip ilgai nesusituoke poroj gali gyvent.

  3.   Ernesta rašo:

    Oi, Tomuk, ale smagiai ten laika leidi - ne kad susirastum draugus is “issivysciusiu” saliu, vis traukia tie “emerging market”

  4.   Jurga rašo:

    Tomai, o tas gedingas vairavimas Rygoje su Milda kartais nera musu grizimas is Dubajaus, kur Mildos net nebuvo?

  5.   Tomas rašo:

    Jurga, straipsnyje minima Milda yra ne is LD.

    Tomas

  6.   Milda rašo:

    O kuri tada? ;)

Rašyk komentarą